AbstractsLanguage, Literature & Linguistics

The purpose of the thesis is to compare and contrast the types and functions of metafictional modes employed in Laurence Sterne’s novel Tristram Shandy and John Barth’s collection of short stories Lost in the Funhouse. The aim is achieved by applying the method of a textual analysis and comparative approaches as well as through studying and presenting an overview of metafiction as a literary device, critical reviews on Laurence Sterne’s and John Barth’s philosophic and aesthetic preferences, as well as general historical, philosophical and literary background of postmodernism and the 18th century. The analytical part of the paper, which consists of two chapters, each presenting various modes and functions of typographic and non-typographic metafictional means, revealed an extensive similarity in the two works despite the two-century gap. The fictions bear huge resemblance in terms of visual play of the text, the focus on the disparity between art and life as well as treatment of the role of narrator and the narratee. Barth and Sterne speak of literary stagnation of contemporary writers who cannot express the complexity, fragmentariness and isolation of a present day illogical individual with the help of already existing traditional literary means. The solution is the repetition and overt meta-comment on the use of a collage of a variety of literary genres, styles and techniques that offer its readers a wide range of possibilities for interpretations so that the narratees are... [to full text] Darbo tikslas yra palyginti ir sugretinti metafikcinių priemonių rūšis ir paskirtis panadotų Laurenco Sterno romane Tristram Shandy ir Johno Bartho apsakymų rinkinyje Lost in the Funhouse. Tikslas buvo pasiektas taikant tekstinę analizę ir lyginamuosius metodus, o taip pat tyriant ir pateikiant metafikcijos kaip literatūrinės priemonės apžvalgą, kritinius atsiliepimus apie Laurenco Sterno ir Johno Bartho filosofines ir estetines vertybes, bei bendruosius istorijos, filosofijos ir literatūros postmodernizmo ir 18 amžiaus fonus. Analitinė darbo dalis, kurią sudaro du skyriai, iš kurių kiekvienas pristato įvairias tipografines ir netipografines metafikcinių priemonių rūšis bei paskirtis, atskleidė daug panašumo tarp dviejų darbų. Darbo rezultatai atskleidė didelį panašumą tarp dviejų literatūrinių kūrinių, sprendžiant iš vaizdinio teksto žaidimo, ryšio tarp meno ir gyvenimo,o taip pat iš dėmesio skirto pasakotojui ir skaitytojų vaidmenims. Bartho ir Sterno kūriniai metafikcijos pagalba išreiškia literatūrinį šiuolaikinių rašytojų sąstingį, kuris neleidžia jiems vaizduoti šiandienino suskaldyto, nelogiško individo pasamonės sudėtingumo, su jau esamų tradicinių literatūrinių priemonių pagalba. Sprendimas yra pakartojimas ir atviri meta-komentarai apie literatūros žanrų, stilių ir metodų koliažą, kurie savo skaitytojams siūlo platų galimybių interpretacijoms spektrą, kad jie galėtų atskleisti individualias reikšmes ir taip dalyvauti teksto kūrimo procese. Tačiau metafikcinis... [toliau žr. visą tekstą]